ARABŲ ARKLIŲ VEISLININKYSTĖS APŽVALGA
Grynakraujai arabų veislės žirgai veisiami daugumoje pasaulio šalių. (Jų paplitimą WAHO šalyse žiūrėti pasaulio žemėlapyje). Jie naudojami daugumoje pasaulio šalių dėl savo aukštos veislinės vertės ir gerų darbinių savybių, naudojami išvedant kitas kultūrines arklių veisles. Naudojami ir kaip kitų arklių veislių gerintojai.
Vis populiarėjant kelionėms į užsienį, Osmanų imperijos valdovai pradėjo dovanoti arabų veislės žirgus Europos valstybių vadovams. Taip 1730 metais į Angliją pateko arabų veislės žirgas Godolphinas (kartais vadinamas Barbu), turkiškas žirgas Byerley‘us (1683 m.) ir arabų žirgas Darley‘us (1703 m.). Naudojant šiuos tris eržilus buvo išvesta nauja žirgų veislė – Anglijos grynakraujai, veislei paplitus po visą pasaulį, dabar vadinama – Grynakraujų jojamųjų veisle. Egipto vadovas Naseras Tarybų Sąjungos vadovui N. Chruščiovui padovanojo arabų veislės eržilą Asvan, kuris Tersko žirgyne ir kituose ūkiuose davė daug vertingo prieauglio. Neveltui jo naturalaus dydžio paminklas stovi Tersko žirgyne.
Arabų veislės žirgai aprašomi mokslininkų kaip nedidelio ūgio (148-154 cm.), rytietiško tipo jojamieji žirgai, turintys gražius, grakščius judesius, gerą darbingumą, puikias, stiprias galūnes, gerai prisitaiko prie įvairių klimatinių sąlygų, vislūs ir ilgaamžiai.
Apie arabų žirgų kilmę (atsiradimą) yra kelios versijos, kurias įvairūs tyrinėtojai pagrindžia savais argumentais. Vieni teigia, kad arabų veislė yra seniausia pasaulyje, gi kiti sako, kad veislė, nors ir seniausia, bet jos susiformavimui turėjo įtakos dar senesnių veislių žirgai, kuriuos arabai įsigydavo grobuoniškų karų metu Azijoje ir Afrikoje.
Arabų žirgų veislės tėvyne laikoma Arabijos pusiasalio stepės ir dykumos, kuriose apie dešimt tūkstančių metų vyravo karštas ir sausas klimatas. Veislė susiformavo IV – VII mūsų eros šimtmetyje, tai patvirtina tas faktas, kad jau VIII šimtmetyje arabų žirgų veislė buvo paplitusi visose Arabų šalyse.
Nekyla abejonių, kad veislės susiformavimui turėjo įtakos senosios arklių veislės iš Vidurinės, Mažosios Azijos ir Viduržemio jūros pakrančių arkliai ir savotiški beduinų arklių veisimo metodai.
Musulmonai arabų veislės žirgus laikė Alacho dovana, kurią reikėjo garbinti, saugoti ir beveik dievinti. Šie žirgai buvo beduinų (klajojanti Vidurio Rytų dykumų regiono tauta) galimybė išgyventi. Arklių kilmė (geneologija) nebuvo užrašoma, todėl genčių vadai galėjo papasakoti kiekvienos žirgų šeimos istoriją taip pat, kaip ir kiekvienos beduinų šeimos istoriją. Mitų ir įvairių pasakojimų apie šią veislę vis daugėjo, istorijos apie drąsą, ištvermę ir žirgo sukrautus turtus persipindavo su geneologijos subtilybėmis.
Kaip rašo Viktorija Žuravliova ... tikėjimas, prietarai, tradicijos turėjo įtakos ir pačiai veislei – žirgų kūno formai ir kailio spalvai. Buvo tikima, kad atsikišusi kakta – Alacho palaiminimo ženklas. Taigi – kuo didesnis atsikišimas, tuo žirgas labiau palaimintas. Išlenktas kaklas ir aukštas gogas – drąsos ženklas, o pakelta uodega rodė išdidumą. Šios savybės buvo labai vertinamos ir gerinamos selekcijos metu. Šie požymiai akcentuojami ir šiuolaikiniame arabų veislės žirgų veisime. Dėl šių priežaščių veislė klestėjo, būdama beveik izoliuota. Kad veislė išliktų gryna – tokia kokios norėjo Alachas, buvo griežtai draudžiama bet kokia kraujomaiša su žirgais kitų veislių. Kitas arklių veisles išdidūs beduinai niekino.
Arabų veislės žirgai buvo naudojami karo reikalams. Tam ypač tiko kumelės, nes jos nežvengdavo priešų genties žirgams, todėl užpuolikai galėdavo nepastebėti prisiartinti prie planuojamo grobio. Geriausios kumelės buvo ypač drąsios ir iš mūšio lauko nesitraukdavo net sužeistos.
Beduinai organizuodavo ir žirgų lenktynes. Lenktynių laimėtojas pasiimdavo geriausią pralaimėjusiojo bandos žirgą. Žirgais prekiavo ir dovanojo. Labiausiai buvo vertinamos karo kumelės. Bet kuri arabų arklių veislės šeima buvo atpažįstama iš veislinės kumelės. Vienintelis reikalavimas eržilui – jis turėjo būti „Asil“ – grynas. Matomai dėl to WAHO organizacijoje dabar eržilai nelicencijuojami. Jie turi turėti tik gerą bonitavimo (vertinimo) balą.
Turėti grynaveislį žirgą buvo kiekvieno beduino svajonė. XIX a. keliautojas Eduardas Zachau rašė, kad dykumų arkliai buvo brangiausias ir itin trokštamas tų kraštų turtas. Dar ir dabar arabų šalyse išlikusios trys didžiausios vertybės: arabų veislės žirgas, medžioklinis sakalas ir lenktyninis kupranugaris.
Vargu ar rastume gyvūnijos pasaulyje kitą tokį gyvulį, kuris elegantiškumu ir judesių grakštumu, kūno grožiu ir proporcijomis, ištverme ir prieraišumu prie žmogaus prilygtų arabų grynaveisliam žirgui. Praėjo šimtmečiai, kol arabų selekcininkai savais metodais (ilgą laiką jie neturėjo rašytinių kilmės knygų ir arklių kilmę perduodavo iš kartos į kartą žodžiu), prisiderindami prie atšiauraus klimato, sukūrė tokį žirgą. Skiriami trys pagrindiniai veislės tipai: kuchailan, siglavi ir muniki. Iš jų vėliau kilo vienuolika genčių ir daugiau kaip du šimtai šeimų.
Jau XVIII-XIX a. Vidurinės Arabijos grynaveisliais žirgais susidomėjo Europa ir Egiptas. Kunigaikščiai ir valstybių vadovai siuntė pas beduinus savo patikėtinius pirkti veislinių arabų žirgų. Beduinai dažniau parduodavo eržilus, nes kumeles pasilikdavo jojimui ir karo žygiams. Jei žmogus vis dėlto ryždavosi parduoti kumelę, tai dažniausiai su sąlyga, kad pirkėjas jam grąžins du pirmuosius kumeliukus. Beduinai su arkliais skirdavosi labai nenoriai, nors už juos gaudavo didžiulius pinigus.
Senovėje arabų veislės arkliai dieną naktį ganėsi laisvi, jie patys susirasdavo pašaro, o jeigu jo trūkdavo, ėsdavo skurdžias atliekas nuo beduinų stalo. Šiems arkliams nereikia daug pašaro ir vandens (jų nepuola vabzdžiai ir nereikia energijos palaikyti kūno temperatūrai), be to, jie labai greitai atgauna jėgas, ištvėrę didžiausius krūvius. Sakoma, kad eržilams ilgai neduodavę gerti ir jie turėdavę lenktyniauti, o nugalėtoją palikdavę veislei. Dabar jie auginami tikrai „karališkomis“ laikymo, priežiūros sąlygomis, pavyzdžiui Jungtinių Arabų Emyratų kronprinco arklidžių komplekse yra baseinas, kiekviename žirgo garde – mikroklimato reguliatorius.
Šiandieną arabų grynaveislių žirgų yra Europoje, Azijoje, Australijoje, JAV ir Pietų Afrikos šalyse. Jie veisiami tik grynuoju veisimu ir gerina kitas veisles. Dabar pasaulyje nerastume nė vienos kultūrinės arklių veislės, kurių protėvių gyslomis netekėtų arabų veislės arklių kraujo. Mums gerai žinomai Orlovo ristūnų veislei pradžią davė arabų veislės nepaprasto grožio eržilas Smetanka.
Šiuo metu pasaulyje pagal žirgų naudojimą susidarė trys grupės: arabų veislės labai gražūs, elegantiški siglavi žirgai dalyvauja pramogų programose ir iš dalies parodose. Pastaraisiais metais Europos ir kituose hipodromuose dažniausiai puikiai lenktyniauja Prancūzijos arabų veislės žirgai. Labiausiai paplitęs tipas – universalūs žirgai, dalyvaujantys ir pramogų programose, ir parodose, sėkmingai lenktyniaujantys hipodromuose ir dalyvaujantys klasikinio sporto šakose. Šiam universaliam tipui priskiriami ir Lietuvoje auginami arabų veislės žirgai. Jie eleganciją, grakštumą gavo iš Lenkijoje, o darbingumą, tvirtą sudėjimą ir kitas geras savybes iš Rusijoje auginamų arabų veislės žirgų. Ištvermę ir nereiklumą paveldėjo iš Egipto žirgų. Lietuvoje arabų veislės žirgus augina Vilniaus žirgynas ir pavieniai žirgininkai.
Pasaulinis pripažinimas
1994 metų rugsėjo 4 – 8 dienomis Afrikoje, Maroko sostinėje Rabate, vyko Pasaulinės arabų veislės žirgų organizacijos (World Arabian Horse Organization – WAHO) konferencija. Joje dalyvavo šių eilučių autorius (kaip oficialus Lietuvos atstovas šioje organizacijoje) ir Lietuvos arklių augintojų asociacijos (LAAA) sekretorė Danguolė Kulviecienė. Pirmąją konferencijos dieną po pranešimo ir po raporto WAHO vykdomojo komiteto posėdyje LAAA buvo priimta į pasaulio arabų veislės žirgų augintojų gretas. Antrą dieną oficialiai iškilmingoje aplinkoje buvo paskelbta, kad Lietuva priimta į pasaulinę arabų veislės žirgų organizaciją WAHO. Šį organizacijos prezidento Jay’us W. Streamas pranešimą visų šalių delegatai palydėjo audringais plojimais. Taip dar kartą buvo patvirtinta Lietuvos nepriklausomybė nuo buvusios Tarybų Sąjungos, nes anksčiau Lietuvos arabų arklių augintojams šioje organizacijoje atstovavo Rusija (buvusi TSRS). Tai buvo iškilmingas ir džiuginantis momentas. Tačiau pirmiausia reikėjo nueiti ilgą ir nelengvą kelią. Lietuvoje įkurti oficialią organizaciją, kurioje būtų bent penki nariai ir kuri galėtų atstovauti WAHO (pavieniai asmenys, Žemės ūkio ministerija ir pavieniai juridiniai asmenys negali atstovauti šaliai, jie gali būti tik individualūs nariai). Todėl 1993 metų gegužės mėnesį buvo įkurta Lietuvos arklių augintojų asociacija. Kadangi ši organizacija dar nebuvo tvirta, įstojimo į WAHO reikalus ėmėsi tvarkyti Vilniaus Valstybinio žirgyno darbuotojai, jiems labai daug padėjo Vokietijos arabų arklių augintojai. Tai WAHO viceprezidentas dr. Hansas-J. Nagelis, Mr. Johnas Jessenas, Mr. Dr. Princesė Victoria von Sachsen-Coburg ir Gotha. Įstojimo ir visų darbų koordinatorė buvo WAHO sekretorė Kathy Powell, gyvenanti Anglijoje, Mančesteryje.
Norint įstoti į WAHO, pirmiausia reikia gerai tvarkyti arklių kilmės dokumentus: visų arklių kilmę turi patvirtinti tėvų ir palikuonių kraujo tyrimai. Tai atliko Rusijos arklininkystės tyrimo institutas. Dabar tiria akredituota Lietuvos gyvulininkystės instituto Kraujo grupių tyrimo laboratorija.
Oficiali WAHO kalba yra anglų kalba. Arabų arklių kilmės knyga leidžiama lietuvių ir anglų kalbomis. Kilmės knygą privaloma išsiųsti visiems šios organizacijos nariams. Vadinasi, nuo įstojimo į šią organizaciją apie Lietuvoje auginamus arabų veislės žirgus žino visi arabų arklių augintojai - WAHO nariai, kurių yra per 60.
Pirmoje Lietuvos arabų veislės žirgų kilmės knygoje įrašyta 118 žirgų, vieni dabar auginami Lietuvoje – Vilniaus žirgyne, pas ūkininkus ir kitose žemės ūkio įmonėse, kiti parduoti į svečias šalis. Eržilas Magdanas buvo geriausias reproduktorius Babolnos žirgyne, Vengrijoje. Eržilas Karavanas parduotas vokiečių žirgininkui Johnui Jessenui. Už sukergimą su šiuo eržilu šeimininkas imdavo po 1500 markių. Kumelė Bolivija Vokietijoje, Budsbacho mieste tapo rezervine čempione tarp jaunų kumelių. Vienas Vokietijos žirgų augintojas norėjo pasirašyti eržilo Prizrak dar negimusių palikuonių pirkimo kontraktą. Prizrakas parduotas Belgijos grafienei. Beje, šio žirgo atvažiavo pasiimti šešiavietė arkliams vežti skirta mašina su oro kondicionieriumi. Žirgą lydėjo veterinarijos gydytojas. Štai kokie Lietuvoje auginami arabų veislės žirgai!
Šaliai, norinčiai įstoti į WAHO, keliama daug reikalavimų. Į šalį kandidatę važiuoja komisija, ji stengiasi išsiaiškinti ar ten yra tinkama bazė kilmės dokumentams tvarkyti ir laikyti bei tęsti veiklą. Kai kurios šalys į WAHO įstojo gana įdomiai. Pavyzdžiui, komisija nuvažiavusi pas Jordanijos karalių patvirtinti jo žirgų kilmės knygų, pasakė, kad reikės įregistruoti visus žirgus, įvežamus į šalį. Tai nepatiko monarchui ir jis nenorėjo importuotų žirgų įrašyti į kilmės knygą, tačiau WAHO jokių išimčių nepripažįsta, tad karaliui teko sutikti.
Panašus atvejis pasikartojo Bahreine. Kronprincas turėjo apie 200 žirgų, kurių kilmė sekama jau 150 metų. Jis nenorėjo ką nors „įsileisti“ į savo arklių kilmės knygą. Komisija rado išeitį: susitarė, kad kitų gyventojų žirgai bus įregistruoti ant rausvo popieriaus, o jo – ant balto, bet toje pačioje knygoje.
Problema buvo ir Saudo Arabijoje. Karalius turėjo apie 300 žirgų Dirabe, o jo brolis, kronprincas, taip pat turėjo arklides, bet nestojo į WAHO. Jo sprendimas buvo toks: jie yra arabų veislės žirgų pradininkai, todėl visi WAHO arkliai turi būti įrašyti į jų knygas. Tačiau, po ilgesnių derybų, jie priėmė visas WAHO taisykles.
Veislės charakteristika
Lietuvoje dauguma žmonių įsivaizduoja, kad arabų veislės žirgai yra tik širmi, tačiau veislėje yra sartų, bėrų ir netgi juodų arabų veislės žirgų. Maroko karalius laiko atskirose bandose trijų spalvų arklius – širmus, bėrus ir juodus. Šios veislės skirtingų tipų arkliai yra gana skirtingi tiek eksterjeru, tiek darbinėmis savybėmis. Geriausiai palyginti kumelių ūgį.
Kas matuojama Vidutiniai matai cm Nuo – iki cm
Aukštis ties gogu 149,3 141 – 156
Įstrižas kūno ilgis 150,2 141 – 158
Krūtinės apimtis 174,8 163 – 187
Plaštakos apimtis 18,4 17,0 – 20,0
Maloniausi akiai yra siglavi tipo žirgai. Jų lengva sausa galva: kakta – plati ir ilga, dažnai išgaubta; akys – didelės, išraiškingos, išverstos kaktos šonuose (juokaujama, kad arabų veislės arklys puikiai mato kas yra ant jo nugaros); platus tarpžiaunis; kaukuolės snukio dalis trumpa, siaura ir lengva; profilis – įlenktas arba tiesus; lūpos ir šnervės plonos, labai judros; nedidelės, švelnios, plačiai pastatytos ausys. Kaklas vidutinio ilgumo, tiesus arba gražiai išlenktas (gulbės kaklas); pakaušis gražiai lenktas (status pakaušis pasitaiko rečiau); kaklo pastatymas normalus arba aukštas. Gogas gerai išreikštas. Mentė ilga, normaliai įstriža. Tiesi nugara. Juosmuo platus, raumeningas. Normalaus ilgio ir nuleistumo strėnos. Aukštai išaugusi uodega, tai arabų veislės žirgams tipiška. Vidutinio gilumo korpusas, gražiai išlenkti šonkauliai. Sausos, normalaus kaulingumo kojos, gerai išreikštos saugyslės, maži šepetėliai arba visai jų nebūna. Normalaus dydžio, gero rago kanopos. Siglavi arklių būdinga spalva – širma arba sarta.